Abromiškių dvaro istorija tradiciškai yra skaičiuojama nuo XVI a. pab., o jei tiksliau, nuo 1571 m., kuomet „Abrahamas Poniatovskis pastatydinęs čia rūmus”(1). Vis dėlto išlikę archyviniai šaltiniai leidžia pasakojimą pradėti nuo ankstesnių laikų, kai dvaras dar nesivadino Abromiškėmis. 

Žemės, kurių vienvaldžiu šeimininku ilgainiui taps minėtas A. Poniatovskis, XVI a. pr. priklausė keletui asmenų: Lukui Chčonovičiui (lenk. Lukasz Chrzczonowicz), Piotrovičiui (lenk. Piotrowicz), Jurjevičiui (lenk. Juriewicz), Maciejovičiui (lenk. Maciejowicz), Vaitkevičiui (lenk. Woytkiewicz), ir Eismontovičiui (lenk. Eysmontowicz). 1528–1533 m. laikotarpyje šias valdas iš jų ėmė supirkinėti Jonas Janovičius (lenk. Jan Janowicz) su žmona Ona Hriniūte (lenk. Anna Hryniówna). Tai buvo šienaujamos pievos prie Landuko ežero ir pats ežeras, gyvenvietės, laukai prie Trakų kelio(2). Dalis jų, o konkrečiai buvę Eismontovičiaus ir Jurjevičiaus žinioje, dokumentuose įvardijami kaip Strėvininkai (lenk. Strawienniki)(3), taigi kadaise buvusio stambaus dvaro žemės. 

Apie 1533–1535 m. J. Janovičius iškeliavo anapilin, o jo našlė Ona netrukus ištekėjo už Abraomo Poniatovskio (lenk. Abraham Poniatowski), tuo pačiu „amžina teise“ (lenk. prawo wieczyste / wieczyste zrzecznie) perrašydama ir dalį savo turimo turto. Nuo to laiko, t. y. maždaug nuo 1537 m. naujasis O. Hriniūtės sutuoktinis ėmėsi to paties, kaip ir jo pirmtakas – supirkinėti aplinkines žemes. Savo turimą Strėvininkų dalį už 46 kapas Poniatovskui pardavė Chščonovičius, netrukus – ir Ona Adomaitė (lenk. Anna Adamówna), kuriai už jos Strėvininkų dalį buvo atseikėta 30 kapų. Išlikęs XVIII a. vid. senųjų dvaro nuosavybės dokumentų sąrašas(4) rodo, kad iki 1560 m. be jau minėtų, Poniatovskis įsigijo dar ir žmonos žinioje likusią Strėvininkų dalį bei kadais J. Janovičiaus broliui Motiejui (lenk. Maciej Janowicz) paliktą turtą, ir tokiu būdu tapo pilnateisiu šių valdų šeimininku. Tikėtina, kad panašiu metu jo žinioje buvusios žemės ir pradėtos vadinti Abromiškėmis. 

Nors apie sodybinį dvaro ansamblį Poniatovskio valdymo laiku žinių kol kas rasti nepavyko, tikrai žinoma, kad tuo metu prie Vilniaus kelio, važiuojant nuo Kauno pusės, buvo pastatyta Abromiškių karčiama. Tą padarė žydas Hriška Janaškovičius (lenk. Hryszko Janaszkowicz) pagal 1552 m. kovo 29 d. valdovo Žygimanto Augusto suteiktą privilegiją(5). Nuomos Poniatovskiui mokėta po 5 lietuviškas kapas per metus. 

Vis dėlto metams bėgant savininkas susidūrė su problema – santuokoje su Hriniūte įpėdinio nesusilaukta, artimų giminaičių, regis, taip pat nebuvo, tad dvaro paveldėjimo klausimas tapo komplikuotas. Apie 1569 m. aplinkybių verčiamas, gal dėl asmeninių simpatijų, o gal dėl geros reputacijos, jau garbaus amžiaus šeimininkas nusprendė įsisūnyti (lenk. przybrać za syna) Pervalko laikytoją, Trakų žemės teisėją Erazmą Daugirdą (lenk. Erasm Dowgierd)(6) ir šiam užrašė per keletą dešimtmečių įgytą nuosavybę. Deja, įsūniui, regis, tokia dovana pasirodžiusi per didelė ir jis grąžino dosniam dvarininkui visus nuosavybės dokumentus, tuo, žinoma, vėl pastatydamas šį į tą pačią keblią padėtį. 

Galiausiai Poniatovskiui neliko nieko kito, kaip tik dvarą parduoti. Taip 1571 m. rugpjūčio 1 d. ant pergamento surašytu dokumentu naujuoju Abromiškių šeimininku tapo Mikalojus Bychovcas (lenk. Mikołaj Bychowiec). Parduodamą turtą sudarė žmonos Hriniūtės užrašytos bei paties įsigytos žemės, taip pat jau minėta karčiama prie Vilniaus kelio, (9) ežerai, t. y. Mindule, Arvis, Domblis, Sednis, Kundra, Duboklis (dab. Dubuklis), Eukudis, Wilkogolnis (greičiausiai dabartinis Vilkagalvis), Malozerelis ir kiti(7).

Abromiškės XVII–XVIII a. I pusėje: Bychovcai ir Volminskiai

Bychovcų šeimai dvaras priklausė keletą dešimtmečių, t.y. iki XVII a. II pusės. 

M. Bychovcas su Gruževskyte turėjo sūnų Dimitrijų, ėjusį Trakų teismo raštininko, vėliau pateisėjo pareigas ir vedusį Oną Buchoveckytę (lenk. Anna z Buchowieckich). Būtent jis po tėvo mirties paveldėjo jo turtą. Dimitrijaus valdymo metu nuolat vyko žemės pirkimo ir pardavimo procesai, kuriuose dalyvavo Bartoševičiai, Kiškos, Oginskiai, Koklinos, Stravinskiai, Januškevičiai. Iš pastarųjų Bychovcai įsigijo valdas, pavadinimu Szoltenie ir Zerebientowicze. Taip pat iš Trakų kašteliono Mikalojaus Kiškos už 9 tūkstančius auksinų nupirktas Sobolevskių Jurkiškių (lenk. Urkiszki Sobolewskich) palivarkas(8). 

Apie tai, kaip atrodė dvaro ansamblis XVII a. I pusėje, žinių neturime. Kita vertus, dėmesio verta XX a. pr. spaudoje aptinkama užuomina apie 1600 m. tuometinių Abromiškių dvaro šeimininkų čia pastatytą Evangelikų reformatų bažnyčią, kurios vietoje vėliau veikė socijonų bažnyčia (lenk. zbór socyniański / socyjański) su mokykla. Pasak šią informaciją pateikusio Antonio Urbańskio, maldos namai Abromiškėse veikė iki XVII a. II p., tačiau vėliau sunyko9.

Urbańskio informacija, nors ir vėlyva, nėra be pagrindo. D. Bychovcas testamentu turtą užrašė Elenai Bychovcaitei (dukrai ar seseriai(10)), kuri buvo ištekėjusi už Upytės žemės teismo teisėjo Mykolo Volminskio (lenk. Helena z Bychowcow Michałowa Wołmińska). Apie Volminskius (kartais vadinamus Volmenskiais) žinių nėra daug – Rawicz herbo giminė rašytiniuose LDK šaltiniuose pasirodo XVI a. viduryje, ir, pasak K. Niesieckio, iki tol vadinosi kitu, Nessuta vardu(11). Vienas giminės patriarchų, Jonas Volminskis, karalienės Bonos pareigūnas, padarė puikią karinę karjerą ir už tai valdovo buvo apdovanotas žemėmis. Šeima buvo artima Radviloms, o jų tėvoninis dvaras buvo Sudervė netoli Dubingių. 1611 m. Krėvo seniūno Jono Volminskio iniciatyva surašytas po jo tėvo mirties likusio turto dalybų aktas nurodo, kad Sudervėje stovėjo Volminskių funduoti evangelikų maldos namai („kosciol Ewangelycki“), kuriuose ilsėjosi ne tik tėvų, bet ir protėvių palaikai(12). Tikėtina, kad būtent čia esama ryšio ir su Abromiškėmis, mat 1641 m. ne kas kitas, o minėtieji M. Volminskis su žmona E. Bychovcaite pardavė tėvoninį Sudervės dvarą Sudervę Mykolui Zenavičiui ir jo žmonai Apolonijai Oginskytei(13). Galbūt pora planavo įsikurti Abromiškėse?

Volminskių (lenk. Wołmiński / Wołmeński) giminės herbas RAWICZ

XVII a. pabaigoje Bychovcaitė-Volminskienė savo turtą testamentu padalino trims brolio anūkams (?): Motiejui, Trobų (dab. Baltarusija) klebonui Antanui ir Kaune gyvenusiam jėzuitui Pranciškui Volminskiams. 

Tuo metu Abromiškių dvarui priklausė Dowdzielany, Wolkowo, Pakalniszki, Sztykance, Gieybany, Soboliszek, Kokliniszki kaimai ir Owsianiszek  (Ausieniškių) palivarkas. 

Vyriausias iš brolių, Motiejus, perpirko jaunesniesiems tekusias dalis ir tapo vienvaldžiu šeimininku. Deja, vos tą padaręs iškeliavo anapilin, o kadangi vaikų nepaliko, turtas ir vėl grįžo į dvasininkų kelią pasirinkusių brolių rankas. Šie neilgai trukus, t. y. 1724 m., už 40 tūkstančių auksinų visą nuosavybę perleido Ukmergės vaiskio ir Žąslių seniūno Jurgio Romerio (lenk. Jerzy Romer) našlei Marijonai Eismantaitei-Romerienei (lenk. Marianna z Eysmontow Romerowa)(14).

Šis momentas labai svarbus, kadangi pardavimas tapo pretekstu surašyti dvaro inventorių. Tai seniausias žinomas Abromiškių dvaro aprašymas. Tad 1724 m. dvaro ansamblis atrodė taip:

"Įvažiuojamieji vartai nuo Sabališkių pusės, dengti lentomis, sukritę, nuo jų einant į kiemą po kaire ranka, iš rūmo šono ir galo sodas, kurį juosia sukritusi tvora. Rūmas didelis su dviem gonkais ir kaminais, po juo išmūryti skliautai arba rūsiai,<...> einant nuo rūmo į sodą po kaire ranka vartai, dengti skiedromis, medinė dviaukštė klėtis arba iždas, nuo kurio po dešine puse kitas rūmas, kadaise virtuvė, bet dabar tuščias ir visas sukritęs, be krosnių ir langų, tik su viena patalpa, nuo šito rūmo po dešine ranka salyklinė su svirneliu (?), su trimis langais, šalia bravoras prie tvenkinio. Prie viso to dar palivarko pastatas su duonkepe krosnimi, nuo to pastato dvi arklidės, bet abi sukritusios, už arklidžių tvartai / abarės, du paprasti kluonai (?), po dešine puse einant link kluono du sukritę svirneliai, antras su sūrine dar geras (?) <...>, trys sukritę tvartai, viena vežiminė.“(15)

Nors ir ne itin išsamus, vis tik šis aprašymas gerai nusako dvaro būklę. Pagrindinis gyvenamasis namas įvardijamas kaip didelis, tačiau bendrai vertinant matyti, kad pastatai, bent jau ūkiniai yra itin prasto stovio, seni, greičiausiai čia iškilę prieš kelis dešimtmečius (galbūt dar siekiantys Bychovcų laikus?). Tad iš esmės matome nugyvento XVII a. dvaro vaizdą. Beje, įdomu, kad inventoriuje minimi net 24 dvarui priklausę ežerai, kurių dalis buvo dalinamasi su kaimynais:

Onikszty, Punkon, Pankinaytis, Andrynelis, Agade, Grys, Nowinkis, Sianozeris, Tandulis, Dabaklis, Jagudelis, Tatarezeris, Wilkogalinis (prie kelio), Kupaksztelis, Bizdus, Kodrolis, Dumblis, Mizyklis, Warletis, Petoknis, Zelbis, Zapo..., Bierzdis, Alasis.

Minimi ir keturi tvenkiniai, o prie tvenkinio Geibonyse būta malūno.

Abromiškių dvaro nuosavybės raidą aptariantys spausdinti šaltiniai teigia, kad XVIII a. viduryje, t. y. apie 1740 m., dvaras Onai Karpytei ištekėjus už de Raeso kaip nuotakos kraitis pateko į šios šeimos rankas. Nežinia, kuo paremtas šis teiginys, tačiau archyviniai šaltiniai rodo, jog de Raesams Abromiškės atiteko kitu būdu. Pasirodo, vos įsigijusi valdą, jau 1725 m. ją su visais priklausiniais (tarp jų ir daug nuosavybės ginčų kėlusį Ausieniškių palivarką), naujoji savininkė skubiai pardavė sutuoktiniams Kazimierui de Raesui (lenk. Kazimierz de Raes) ir Felicijonai Eismontaitei (lenk. Feliciana z Eysmontow de Raesowa), matyt savo seseriai ir jo vyrui. 

Naujas etapas – De Raesai

De Raesų pasirodymas dvaro istorijoje žymi naujo etapo pradžią, kadangi šiai šeimai Abromiškės taps pagrindine užmiesčio rezidencija. Su jų valdymo laikais siejama ir centrinė šiandien tebestovinčių rūmų dalis. Bet iš pradžių verta šiek tiek papasakoti apie keistai skambančios pavardės savininkus ir jų atsiradimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje aplinkybes.

De Raesų (lenk. de Raes) giminės herbas

De Raesų kilmė nėra iki galo aiški. Šį klausimą kiek plačiau aptarusi Irma Randakevičienė teigia, jog jų šaknys yra Habsburgų Čekijoje, o dinastijos įkūrėju laikytinas XIV a. gyvenęs Albrechtas Vyresnysis iš Kolovrato kaimo(16). Giminės vardas siejamas su Gotfrydu Kolovratu–de Raesu. Giminės bajorystės įrodymo byloje pažymėta, kad pirmasis apsigyvenęs ATR buvo XVII a. viduryje, o pasak Niesieckio, apie 1642-uosius(17), čia iš Lotaringijos kunigaikštystės atvykęs Henrikas Kolovratas-De Raesas. Čia apsigyvenęs jis įsigijo dvarus prie Minsko, Rykantuose bei Trakų vaivadijoje. Literatūroje nurodoma, kad į šiuos kraštus jis atvyko Boguslavo Radvilos kvietimu kaip patyręs kariškis, idant apmokytų jo kariuomenę. Greičiausiai tai bus tiesa, kadangi ten, iš kur svetimšalis atvyko, išmokti karybos amato buvo nesunku – Lotaringijos kunigaikštystė nuo XII a. buvo autonomiška Šventosios Romos Imperijos dalis, kuri XVII a. Trisdešimtmečio karo metu (1618–1648) tapo viena svarbiausių Prancūzijos pretenzijų. 

Taigi, čia įsikūręs, kartu su kunigaikščiu Radvila De Raesas dalyvavo daugelyje karinių žygių prieš švedus, maskolius, vengrus, kazokus ir totorius(19). Už pasižymėjimą mūšiuose ir ištikimą tarnystę gavo indigenatą, Vitebsko pataurininko pareigybę ir žemės. Buvo vedęs du kartus. Pirmąjį kartą – nežinomo vardo Račinskytę (lenk. Raczynska), su kuria vaikų nesusilaukė. Antrąja de Raeso nuotaka tapo Ravos pastalininkio Martyno Bžostovskio (lenk. Marcin Brzostowski) ir kunigaikštytės Kotrynos Mirskos (lenk. Katarzyna Mirska) duktė Marijona. Šioje santuokoje gimė net dešimt vaikų, trys sūnūs bei septynios dukterys: Kazimieras, Jonas, Stanislovas, Kotryna, Teofilė, Marijona, Teresė, Konstancija, Regina ir Dominyka(20).

Kazimieras kaip ir tėvas turėjo Vitebsko pataurininkio pareigybę ir 1722 m. buvo išrinktas Lietuvos Vyriausiojo tribunolo deputatu. Vedė Oršos pataurininkio dukterį Feliciją Eismontaitę, su kuria susilaukė trijų sūnų: Juozapo, Antano ir Tado. Kazimieras ir Felicija de Raesai pasižymėjo kaip dosnūs Slucko jėzuitų kolegijos mecenatai.(21)

1763 m. broliai Kazimieras ir Pranciškus de Raesai baigė Vilniaus universitetą (gynėsi matematikos tezes)(22).

1.

2. LMAVB RS, f. 138, b. 1451.

3. Strėvininkų pavadinimas šiuo atveju pradeda figūruoti 1531 metais. Istorijoje daugiau yra žinomi nuo XVII a. Oginskių giminės valdyti Mūro Strėvininkai, nuo Abromiškių nutolę apie 20 km. Taip pat yra išlikęs ir kaimas Strėvininkų pavadinimu, esantis 17 km į Pietus nuo Abromiškių. Taip pat Strėvininkais kadaise vadintas ir Granapolio palivarkas. 

4. LMAVB RS, f. 138, b. 1451.

5. LVIA, SA 112, l. 829v. 

6. Erazmas Daugirdas Trakų žemės teisėjo pareigas ėjo 1565–1577 m. Prieš tai buvo Pervalko laikytojas (nuo 1563 m.). Jis buvo vedęs keturis kartus: 1-ą kartą Oną Palubinską (lenk. Anna Wasilewna Połubińska), Mikalojaus Zavišos (lenk. Mikołaj Zawisza) našlę, 2-ą – Aleksandrą Pacaitę (lenk. Aleksandra Mikołajówna Pacówna), 3-ią – Sofiją (lenk. Zofia Andrejewna N.), Ivano Basinos (lenk. Iwan Michajłowicz Basina) našlę, 4-ą – Apoloniją Drucka-Sokololinską (lenk. Apolonia Drucka-Sokołinska). Erazmo tėvas Bogdanas Daugirdas 1533-1538 m. taip pat ėjo Pervalko laikytojo pareigas. Pagal: Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego, spisy, t. II: Województwo Trockie XIV-XVIII wiek, Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2009, p. 177, 195.

7. 1571 m. rugpjūčio 1 d. pardavimo aktas buvo įrašytas Trakų miesto teismo knygose, o vėliau, 1575 m. vasario 11 d. Įrašytas ir Trakų žemės teismo knygose. Žr. LVIA SA 112, l. 828v–829.

8. SA 112, l. 837.

9 Tiesa, minima, kad tuo pačiu metu Bogdanas Oginskis „čia pastatė Šv. Dvasios vienuolynui Vilniuje pavaldžią unitų bažnyčią“, tad nereikėtų atmesti ir prielaidos. kad Abromiškės painiojami su kaimynystėje buvusiais Mūro Strėvininkais. Žr. Antoni Urbański, Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie, in: Tygodnik illustrowany, Nr. 2, p. 45.

10. Dmitrijaus Bychovco ir Elenos Bychovcaitės giminystės ryšys iki galo nėra aiškus. Literatūroje ji nurodoma kaip Dmitrijaus sesuo, tačiau, pavyzdžiui, 1654 m. pakvitavime įvardijama kaip „dmitrijevna“, t. y. duktė. Žr. LMAVB RS, f. 318-25176, Upytės iždininko Mykolo Kazimiero Zgierščo Volminskio ir jo žmonos Elenos Dmitrovnos Bychovcovnos Volminskos pakvitavimas Reginai Zavackai Pavlovai Vilčakovskai dėl tam tikros pinigų sumos, 1654 m.

11.Niesiecki, Herbarz Polski, t. 9, p. 411–412.

12.LNMMA, f. 94, b. 843, Krėvos seniūno Jono Volminskio raštas, kuriuo paskirsto artimiesiems tėvo palikimą, 1611 m. Beje, iš šio dokumento sužinome ir apie kitas Volminskių turėtas valdas: Gaižuvą (lenk. Gajzowo), Vadaktus (lenk. Wadakty) ir Volmiškes (lenk. Walmiszki). Dalinantis tėvo turtą pirmasis dvaras atiteko Jurgiui Volminskiui, o antrasis – Jonui. 

13. VUB RS, f. 4, b. 36934, 1641 m. Sudervės dvaro ir palivarko inventorius.

14. LVIA, SA 112, l. 825–826.

15. LVIA, SA 112, l. 968–971.

16. Irma Randakevičienė, „XIX a. Vilniaus ir Abromiškių bei Dembinos dvarų gyventojai Kolovratai – de Raesai ir jų giminystės ryšiai“, in: Voruta, interaktyvus, https://www.voruta.lt/xix-a-vilniaus-ir-abromiskiu-bei-dembinos-dvaru-gyventojai-kolovratai-de-raesai-ir-ju-giminystes-rysiai/, [žiūrėta 2023-07-02].

17. Niesiecki, Herbarz Polski, t. 8, p. 83.

18. LVIA f. 391, ap. 1, b. 993; f. 394, ap. 4, b. 2406.

19. Niesiecki, Herbarz Polski, t. 8, p. 84.

20. Kazimieras su Felicija susilaukė trijų sūnų: Juozapo, Antano ir Tado. Jonas ėjo Žečycos pilies teisėjo pareigas ir buvo vedęs Barborą Eismontaitę (lenk. Barbara Eysmontt), su kuria susilaukė dukters Felicijos, ištekėjusios už Stanislovo Valavičiaus (lenk. Stanisław Wołłowicz, m. 1737). Stanislovas tapo Gele seniūnu, buvo vedęs Bikovskytę (lenk. Bykowska), tačiau vaikų nesusilaukė. Kotryna ištekėjo už Naugarduko pilies teisėjo ir taurininko Stanislovo Korsako (lenk. Stanisław Korsak). Teofilė pirmą kartą ištekėjo už Naugarduko pataurininkio Jono Vainos (lenk. Jan Woyna), antrą kartą – už Smolensko kašteliono Kazimiero Niesiolovskio (lenk. Kazimierz Niesiolowski). Marijona pirmą kartą tapo Jono Žernickio (lenk. Jan Zernicki), antrąjį – Bakos-Masalskio žmona. Teresė ištekėjo už Stanislovo Klokockio (lenk. Stanisław Kłokocki), Dobryno medžioklio, Konstancija – už Breslaujos sargybinio Kosakovskio. Regina tapo Kostrovickio žmona. Dominyka įstojo į Vilniaus benediktinių vienuolyną.

21. Niesiecki, t. 8, p. 84. Beje, Kazimiero sesuo Teresė buvo ištekėjusi už Dobryno ....Stanislovo Klokockio. Šis greičiausiai giminiavosi su Slucko jėzuitų kolegijos fundatoriumi Jeronimu Klokockiu, kas paaiškintų didžiulį de Raesų dėmesį kolegijai. 

22. Ina Kažuro, „Senojo Vilniaus universiteto tezės: pagrindiniai bruožai ir sklaidos ypatumai”, in: LMA Vrublevskių bibliotekos darbai, 2022, nr. 11, p. 74 [56-75].