XVI amžiaus pradžioje aplinkinės žemės, esančios prie Landuko ežero ir Trakų kelio, priklausė keliems bajorams. Nuo 1528 metų jas pradėjo supirkinėti Jonas Janovičius su žmona Ona Hriniūtė. Po Janovičiaus mirties Ona ištekėjo už Abraomo Poniatovskio, kuriam kartu su santuoka atiteko ir dalis sutuoktinės turto.
Naujasis savininkas ėmėsi aktyviai gausinti įgytą turtą. Nuosekliai supirkinėdamas iš kaimynų žemę jis iki 1560 metų apjungė beveik visas apylinkės valdas, kurios galiausiai pagal šeimininką ir buvo pradėtos vadinti Abromiškėmis. Apie dvaro pastatus Poniatovskio laikais žinių beveik neišliko. Žinoma tik tiek, kad 1552 metais čia, šalia kelio iš Kauno į Vilnių buvo pastatyta karčiama.
Sukaupęs nemenką turtą Poniatovskis susidūrė su problema – neturėjo įpėdinių, kuriems galėtų viską palikti. Ieškodamas išeities apie 1569 metus jis nusprendė įsisūnyti Trakų žemės teisėją Erazmą Daugirdą ir jam perleisti savo valdas. Tačiau šis geradario nelaimei dovanos atsisakė, tad neliko nieko kito, kaip dvarą parduoti. Taip 1571 metais naujuoju šeimininku tapo Mikalojus Bychovcas, įsigijęs žemes su čia stovėjusia karčema ir net devyniais ežerais.
Po Mikalojaus mirties Abromiškių dvarą valdė jo sūnus, Trakų teismo raštininkas Dimitrijus Bychovcas. Lygiai kaip ir pirmtakai, jis stengėsi plėsti paveldėtas žemes: pirko valdas iš Kiškų, Oginskių, Stravinskių ir kitų kaimynystėje turto turėjusių giminių. Jo iniciatyva dvaras praturtėjo Sobolevskių Urkiškių palivarku, už kurį Mikalojui Kiškai buvo sumokėta devyni tūkstančiai auksinų.
Tiesioginio įpėdinio Dimitrijus nepaliko, tad dvaras po jo mirties atiteko seseriai Elenai, ištekėjusiai už Upytės žemės teisėjo Mykolo Kazimiero Volminskio. Prieš iškeliaudama anapilin, 1694 m. Vominskienė surašė testamentą, kuriuo turtą padalino trims anūkams, tuomet dar mažamečiams sūnaus Melchioro vaikams – Motiejui, Antanui ir Pranciškui Tadui. Jiems laukiant pilnametystės valdas sąžiningai administravo jų dėdė, Trakų vaivadijos iždininkas Jurgis Volminskis. Du iš minėtų brolių vėliau tapo dvasininkais: Antanas – Trobų klebonu, o Pranciškus Kaune įstojo į jėzuitų ordiną. Trečiasis, Motiejus, ilgainiui nupirko jų paveldėtas dvaro dalis ir tapo vienvaldžiu Abromiškių šeimininku. Tik pasidžiaugti tuo nespėjo, mat netrukus mirė, vėlgi, nepalikęs palikuonių. Tuomet minėti dvasininkai surado dvarui naują šeimininkę – 1724 metais jie už 40 tūkstančių auksinų Abromiškes pardavė Marijonai Eismantaitei-Romerienei. Tačiau ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip norėjosi kai kuriems šio proceso dalyviams.

Volminskių (lenk. Wołmiński / Wołmeński) giminės herbas RAWICZ
Volminskių pusseserės, dėdės Jurgio dukterys, apkaltino vieną iš brolių, jėzuitą Pranciškų, kad šis apgaule pasisavino dvarą – nugirdęs o vėliau ir žiauriai sumušęs savo brolį Antaną, jis prievarta išgavo parašą ant turto perleidimo dokumentų, o patį giminaitį paliko Abromiškių dvare numirti. Dar daugiau, neturėdamas jokios teisės disponuoti po brolio Motiejaus mirties likusiu turtu, Pranciškus ne tik sugebėjo parduoti dvarą Romerienei, bet ir pasisavino visą kilnojamą inventorių bei lygiai taip pat neteisėtai Aleksandrui Pšezdzeckiui perleido Musninkų dvaro žemes.
Šis dvaro istorijos etapas paliko ne tik intriguojančią, kone detektyvui prilygstančią istoriją, bet ir itin vertingą dokumentą – 1724 m. buvo surašytas pirmasis žinomas Abromiškių dvaro inventorius. Jame nurodoma, kad tuo metu čia stovėjo didelis rūmas su rūsiais, supamas ūkinių pastatų, tačiau bendra ansamblio būklė buvusi prasta, statiniai sugriuvę ar apleisti. Tuo metu dvarui priklausė net 24 ežerai, keli tvenkiniai, buvo įrengtas bravoras, malūnas, salyklinė.
Panašu, kad pusseserių skundas nebuvo iki galo patenkintas, nes netrukus minėta Romerienė kaip savininkė dvarą pardavė sutuoktiniams Kazimierui ir Felicijonai de Raesams. Taip Abromiškės atsidūrė naujos, įtakingos šeimos rankose ir pradėjo dar vieną savo gyvavimo etapą.
De Raesai buvo atėjūnai iš svetur ir nors giminės kilmė nėra visiškai aiški, manoma, kad jie į Abiejų Tautų Respubliką atbyko XVII amžiaus viduryje iš Lotaringijos, kai pasižymėjęs kariškis Henrikas Kolovratas-De Raesas buvo pakviestas prisijungti prie kunigaikščio Boguslavo Radvilos kariaunos. Per kelis dešimtmečius jis pelnė ne tik karinę garbę, bet ir Vitebsko pataurininko titulą bei žemės valdas, sukūrė šeimą su Marijona Bžostovskyte. Vienas Henriko sūnų, Kazimieras Jeronimas ir tapo naujuoju Abromiškių šeimininku.

De Raesų (lenk. de Raes) giminės herbas
Kazimiero Jeronimo santuokoje Felicija Eismontaite gimė Juozapas Mykolas de Raesas, kurio valdymo laikais dvaras tapo svarbiu šeimos centru. Jis čia su žmona Ona Karpyte susilaukė dešimties vaikų – dauguma jų gimė būtent Abromiškėse. Iš jų ypatingas vaidmuo teko Robertui Kazimierui, vedusiam Konstanciją Oranskytę. Manoma, kad jų laikais buvo pastatyta ir šiandien išlikusi pagrindinė medinė dvaro rūmų dalis.
De Raesai buvo aktyvūs visuomenės nariai – užėmė teisėjų, iždininkų, Lietuvos Tribunolo deputatų pareigas, o jų geras vardas sklido toli už Trakų pavieto ribų. Vilhelmas de Raesas – paskutinysis vyriškosios giminės palikuonis – buvo gerbiamas dėl teisingumo, rūpestingumo ir nuoširdžios pagalbos artimiesiems bei valstiečiams.
Kai 1840-aisiais Kazimiera de Raesaitė ištekėjo už grafo Pranciškaus Stepono Broel-Pliaterio, prasidėjo paskutinysis bajoriškas Abromiškių dvaro istorijos etapas. Pati Kazimiera su vyru gyveno jo tėvonijoje Šateikiuose, tad dvaras Trakų paviete greičiausiai buvo valdomas per paskirtą ūkvedį ir didesnių pertvarkų tuo metu nepatyrė. Situacija stipriai pasikeitė, kai 1867 metais mirus Pranciškui, Abromiškes perėmė sūnus Vilhelmas Broel-Pliateris. Sukūręs šeimą su Felicija Soltanaite jis dvarą nusprendė paversti namais.
Valdant Vilhelmui, o ypač po motinos mirties 1893 m. paveldėjus gausų jos turtą, Abromiškės labai išgražėjo. Pakito senojo rūmo išvaizda – prie medinės dalies pristatyti mūriniai šoniniai rizalitai. Vakariniame, bokšto formos priestate, įrengta aštuonių kambarių svečių erdvė su terasa į parką ir ežerą, manoma, kad viršutiniame aukšte atsirado ir nedidelė koplyčia. Rytinis priestatas buvo paprastesnis, skirtas vaikams ir mokytojui. Šie architektūriniai sprendimai suteikė ansambliui romantizmo bruožų. Greičiausiai tuo pačiu metu sukurtas ir romantiškas angliškojo stiliaus parkas. Vilhelmas Broel-Pliateris čia gyveno daugiau nei trisdešimt metų – tylus, dosnus, mylimas tiek vietinių valstiečių, tiek kaimynų. Jei tikėsime nekrologu, jo laidotuvės 1911 m. sutraukė gausybę žmonių iš visos Lietuvos. Po jo mirties dvaras atiteko žmonai Felicijai ir dukroms Irenai, Idai ir Marijai.
XX a. pradžios spaudoje Abromiškės minimos kaip graži rezidencija su sodais ir šiltnamiais. Žinoma ir apie turtingus interjerus, kuriuos puošė vietinių ir užsienio autorių tapybos kūriniai, šeimos portretų galerija (būta ir Rustemo darbų), kelių tūkstančių tomų biblioteka, Saksonijos porceliano sietynai, raudonmedžio baldai, kiekvienas kambarys pagal to laiko madą buvo dekoruotas skirtingai istoriniais stiliais. Deja, I pasaulinis karas sunaikino daug šių vertybių, o dvaras daugiau niekada nebuvo visiškai atkurtas.
1937-aisiais Abromiškes įsigijo žymus kolekcininkas Mykolas Žilinskas, planavęs čia įkurti kultūros centrą. Tačiau šiandien lieka nežinoma, ar dvaras tuo metu dar saugojo bent dalį savo kadaise sukaupto turto ir grožio.
Dr. Aistė Bimbirytė